Svami Višnu Devananda (1927-1993)
Svamis Višnu-devananda gimė 1927 m. gruodžio 31 d. mažame Kanimangalam (Kannimangalam) kaimelyje, Keraloje, Pietų Indijoje. Tėvų pavadintas Svami Kutan Nair (Swamy Kuttan Nair). Jo šeimai priklausė kaimo ir aplink jį žemės. Jis augo paprastų Pietų Indijos kaimo gyventojų aplinkoje. Nuo pat vaikystės pasižymėjo stipria valia, visuomet pasiekdavo tai, ko trokšdavo. Pavyzdžiui, nepaisant to, kad mokykla buvo už 5 mylių nuo Svamidži (Swamiji) namų ir jokiu transportu iki ten nebuvo galima patekti, jis atkakliai į mokyklą eidavo pėsčiomis. Suaugęs neturėjo lėšų siekti mokslo universitete, stojo į armiją ir taip gavo trokštamą mokslinį išsilavinimą. Armijoje, beieškodamas pamesto lapo šiukšlių kibire, pamatė Svamio Šivanandos (Swami Sivananda) pamfletą „20 dvasinių pamokymų“, kuris prasidėjo žodžiais: „Uncija praktikos atitinka toną žinių“. Šie žodžiai padarė didžiulį įspūdį ir jis leidosi į kelionę pas Svamį Šivanandą į Rišikešą (Rishikesh). „Po pirmo susitikimo su Svamiu Šivananda pakito mano visas gyvenimas.“, – prisimena Svamis Višnu-devananda Gopala Krišna (Krishna) knygelėje „The Yogi – Portraits of Swami Vishnu-devananda“. Tai atsitiko ant Šivanandos ašramo (Sivananda ashram) laiptų, kurie vedė link Gangos. Svamis Šivananda lipo laiptais aukštyn, pagal tradiciją, žmonės lenkiasi, sutikę šventąjį. Jaunas karininkas (vėliau tapęs Svamiu Višnu-devananda) nenorėjo lenkti galvos prieš nieką, tad pasislėpė tarpduryje, kad liktų nepastebėtas. Po akimirkos netikėtai pasirodė Svamis Šivananda ir nusilenkė jam į kojas. Tai buvo pirmoji Svamio Višnu-devanandos Guru pamoka apie nuolankumą. Tą pačią dieną, prisimena Svamidži, – „gavau antrą pamoką, kuri man parodė, kad aš nieko apie nieką nežinau. Nebeliko jokių dvejonių Šivananda.“. Po kelių dienų vizito, būsimasis Svamis Višnu-devananda, nuvyko aplankyti savo šeimos Keraloje ir sugrįžo į armiją atlikti pareigos. Tuo laiku iš įsigytų ašrame knygų pradėjo praktikuoti asanas, pranajamą (pranayama) ir medituoti. Po armijos Svamidži trumpam grįžo namo, tačiau buvo patrauktas atgal į Rišikešą pas Šivanandą. Grįžo trumpam vizitui, tačiau baigėsi tuo, kad liko 10 metų. „Svamis Šivananda prasilenkdamas; baigęs darbą biure, pažiūrėjo į mane, – „Hmm, pasilik čia.“ Taip, Svamidži. Tai buvo viskas, ką pasakiau nemąstydamas. Tik paskui supratau, kad daviau žodį. Atsižvelgiant į tai, kaip buvau auklėtas namuose, jeigu duodi žodį, tu jo negali susigrąžinti jokiomis sąlygomis. Dabar daviau žodį ne paprastam žmogui, o didžiam išminčiui. Pasakiau, kad liksiu. Tai buvo aišku ir dabar įkliuvau. Aš negalėjau grįžti namo; daviau žodį. Taigi, Mokytojo laiminimu pasilikau Šivanandos ašrame, visiškai nežinodamas, ar turėsiu stiprybės priimti savo naująjį gyvenimą. Bet buvau ramus ir laimingas, žinodamas, kad mano ateitis bus lydima didžio Mokytojo.“, – prisimena Svamis Višnu-devananda. Višnu Svami, taip jį vadindavo Svamis Šivananda, atvyko į Šivanandos ašramą 1947 metais, būdamas dvidešimties. Svamidži tikėjosi daugiau sužinoti apie kundalini, kuria labai domėjosi, taip pat troško išmokti hatha jogos, pažinti Dievą ir t.t. Taigi, galvojo: „Mokytojas, matyt, įžvelgė many ypatybių. Ir jis mane inicijuos į kundalini joga, galėsiu pakelti savo kundalini. Tai štai kodėl praktikavau jogą daugiau nei metus. Tikriausiai dabar esu pasiruošęs šiai iniciacijai? Didžiai mano nuostabai, kitą rytą, Mokytojas manęs paprašė nueiti į svečių kambarius surinkti jų nešvarius skalbinius ir juos išskalbti upėje. Negalėjau suvokti, kodėl Mokytojas davė tokį darbą. Jūs turbūt negalėsite to suprasti, nes gimėte kitokioje visuomenėje, bet kuomet gimsti Indijoje aukštesnėje kastoje, esi mokomas nedirbti sunkaus darbo. To mokoma nuo vaikystės. Įdiegiama smegenyse, todėl nėra taip paprasta priimti. Tačiau Mokytojas turėjo savo ugdymo būdą. Kiekvienas, kuris ateina pas Mokytoją turi tam tikrą klaidingą matymą. Mokytojas matė nuo pat susitikimo pradžios, kad mano visa problema buvo ego. Tai buvo ekstremalu; buvau egoistiškas ir dar dabar esu iki tam tikro lygio. Taigi, jeigu ketinau keliauti link Dievo pažinimo, reikėjo tai pašalinti. Nuo pat pradžios Mokytojo mokymas buvo pašalinti didžiausią klaidą manyje, didžiausią nešvarumą, ego. Taigi, jis davė sunkiausią darbą iš visų. Tai nebuvo sunku fiziškai; tai iš ties niekis. Neužtrukau nei pusvalandžio juos išskalbti. Tai buvo kančia, kuri virė manyje. Atlikti tokį darbą man buvo iš ties labai skausminga, daugiau nei jūs galit įsivaizduoti.“. „Šie pradmenys, – rašo Gopala Krišna, – suformavo Svamio Višnu-devanandos mokymo esmę: matyti Dievą visur ir visuose ir tarnauti jiems nuolankiai. Jeigu nuoširdžiai praktikuosit šį paprastą mokymą, po truputi ego susitrauks ir išsiplės širdis.“ („The Yogi – Portraits of Swami Vishnu-devananda“ 15 psl.). „Daugumai kyla klausimas, kaip žinome, ar sutikome savo Guru? Nėra lengvo atsakymo. Viskas, ką galima pasakyti yra tai, kad, kai žinai, tai žinai.“, – dalinasi Gopala Krišna („The Yogi – Portraits of Swami Vishnu-devananda“ 15 psl.). Svamis Višnu-devananda tapo vienuoliu ir buvo paskirtas pirmuoju hatha jogos profesoriumi „Šivananda Jogos Miško“ (Sivananda Yoga Forest) akademijoje. Paklaustas, kaip tobulino šias senovės praktikas, kurios tam tikra prasme buvo užmirštos šiuolaikiniame pasaulyje, Svamidži atsakydavo: „Mano Mokytojas palietė mane ir atsivėrė intuicija. Visos šios žinios sugrįžo pas mane iš praeitų gyvenimų.“. Ko Svamis Višnu-devananda mokė, netgi ir tai, kaip jis mokė, ėjo tiesiogiai iš Šivanandos. Tai yra Indijos tradicijos grožis. Svamis Višnu-devananda dalinasi: „kai sutinki Mokytoją, priimi jį, kaip savo Mokytoją, žinai, kad Mokytojas parodys teisingą kelią. Supranti, kad Mokytojas mato tavo širdį ir kurią dalį reikia paliesti, kad galėtum pamatyti šviesą. Protas yra kaip veidrodis, kuris visiškai apdulkėjęs nuo pavydo, geismo, pykčio, godumo, neapykantos, baimės, savanaudiškumo, egoizmo ir pranašumo, taip, kaip man, atvykusiam iš aukštesnės kastos šeimos. Pakolei šis purvas egzistuoja, aiškiai negalima matyti. Taigi, nuo pat mokymo pradžios Mokytojas padėjo aiškiau matyti. Vėliau supratau, kodėl, bet ne pradžioje. Dabar galiu pažvelgti atgal ir matyti visą situaciją, kaip sistemingai žingsnelis po žingsnelio, nieko nesakant, net nieko neužsimenant, buvo pašalinti nešvarumai. Buvau susigyvenęs su jais. Tai, kaip dėmės ant drabužių, kurių negali pašalinti su įprastu valikliu; reikia specialaus fermento, kuris net audinį gali išėsti. Tokiu pačiu būdu Mokytojas turėjo naudoti ypatingos rūšies fermentą, kad pašalinti tokios rūšies nešvarumus mano širdyje.“. Dešimt metų Svamis Višnu-devananda praleido šalia Guru.
1957 metais mokytojas Svamis Šivananda paragino Svamį Višnu-devanandą vykti į Ameriką tokiais žodžiais: „Eik, žmonės laukia. Šiandien nemažai sielų iš Rytų atgimsta Vakaruose. Eik ir pažadink jų sąmonę, paslėptą atmintyje, ir sugrąžink juos į jogos kelią.“ Būtent jam buvo pavesta skleisti jogos mokymą Vakaruose. Svamis Višnu-devananda turėdamas vos kelias rupijas atvyko į San Franciską 1957 metais ir kelis metus keliavo po Jungtines Amerikos Valstijas, skaitydamas paskaitas ir demonstruodamas asanas. Būdamas vienas žymiausių hatha jogos mokytojų pasaulyje, jis taip pat aktyviai dalyvavo taikos ir visuotinės brolybės veikloje. 1971 metais per vieną iš savo taikos misijų pats pilotavo mažą lėktuvą, skraidė į konfliktiškus pasaulio regionus – Belfastą, Sueco kanalą, Lahorą, Vakarų Pakistaną – „bombarduodamas“ juos atsišaukimais ir žiedlapiais, kviečiančiais sustabdyti prievartą. Taip pagarsėjo kaip „skraidantis Svamis“. Įsteigė per 30 Šivananda Joga Vedanta (Sivananda Yoga Vedanta) centrų bei ašramų, kuriuose mokė integralios jogos. Šios krypties, jungiančios keturis pagrindinius jogos kelius – Karma joga, Bhakti joga, Radža (Raja) joga ir Džnana (Jnana) jogos. Remdamasis atidžiais šiuolaikinių mūsų planetos vyrų ir moterų gyvenimo būdo ir reikmenų stebėjimais, senovės jogos išmintį Svamis Višnu-devananda sutelkė į penkis pagrindinius principus: (1) tinkami pratimai – asanos „Asanos suteikia stiprybės ir lankstumo bei išlaisvina nuo ligų.“ Hatha Yoga Pradypika, (2) taisyklingas kvėpavimas – pranajama (pranayama) „Pranajama yra tiltas tarp proto ir fizinio kūno. Nors veiksmas yra fizinis, jis nuramina, praskaidrina ir subalansuoja protą.“ Svamis Višnu-devananda, (3) teisingas atsipalaidavimas – Šavasana (Savasana) „Siela, kuri gyvena juslių pasaulyje, bet sugeba išlaikyti jas darnoje…ilsisi ramybėje.“ Bhagavad Gita, (4) tinkama mityba – vegetarinė „Švarus maistas išvalo vidinę prigimtį.“ Svamis Šivananda, (5) pozityvus mąstymas (gili filosofija) ir meditacija – Vedanta ir dhyana „Lotoso žiedo grožis ir saldus kvapas atsiskleidžia tik tada, kai jis iškyla virš dumblino vandens ir atsigręžia į saulę, – taip ir mūsų gyvenimai augs grožyje tik tuomet, kai nusigręšime nuo Majos (Mayos) arba iliuzijų pasaulio ir per meditaciją artėsime prie Dievo.“ Svamis Višnu-devananda. Anot Svamidži, joga yra savidrausmė, pagrįsta paprasto gyvenimo ir gilaus mąstymo principais. Jis troško, kad žmonės suprastų, kad viskas, ko jie pasieks, bus tik per pačių pastangas, kad jis tik gali lydėti kelyje, bet nenuvesti. „Ko išmokau, tai – sunkaus darbo ir pasiaukojančios aukos.“, – („The Yogi – Portraits of Swami Vishnu-devananda“ 89 psl.). „Visos jogos žinios – disciplina.“, – („The Yogi – Portraits of Swami Vishnu-devananda“ 89 psl.). „Vienintelis dalykas, kurio noriu iš jūsų visų, kad sektumėte Mokytojo Šivanandos mokymą. Jis tikrai rūpinasi. Aš gyvenau su juo ir mačiau jo kančią. Jis nieko nesitikėjo iš nieko. Viskas, ką jis darė tai davė, davė, davė.“, – („The Yogi – Portraits of Swami Vishnu-devananda“ 89 psl.). „Viską aukokite Dievui. Tai – atsidavimas. Be atsidavimo neįmanoma žengti nei žingsnio dvasiniame kelyje, iš vis neįmanoma pajudėti; tai – Dievo Malonė.“, – („The Yogi – Portraits of Swami Vishnu-devananda“ 90 psl.).
Nenuilstantis kovotojas už taiką ir įkvepiantis jogos mokytojas, Svamis Višnu-devananda yra parašęs ir iki šiol skaitomas bei vertinamas knygas „Išsami iliustruota jogos knyga“ bei „Meditacija ir mantros“, kurios yra išverstos ir į lietuvių kalbą. Svamis Višnu-devananda paliko kūną 1993 m. lapkričio 9 dieną Indijoje. Jo kūnas buvo nuleistas į Gangos upę, tekančią pro Šivananda Kutir ašramą (Sivananda Kutir ashram) netoli Utar Kašio (Uttar Kashio).