Svamis Šivananda

Svamio Šivanandos gyvenimas buvo šviesus tarnavimo pavyzdys, tiek dirbant gydytoju, tiek ir vėliau, tapus pasaulyje garsiu išminčiumi. Visiems tarnauti, visus mylėti, su visais bendrauti ir regėti Dievą visose būtybėse, net ir tose, kurios mėgino tave nužudyti buvo tie idealai, kurių jis mokė ir kuriais remdamasis gyveno pats. Svamis Šivananda gimė 1887 m. rugsėjo 8 dieną brahmino šeimoje Tamil Nadu, Pietų Indijoje. Jis buvo labai gyvybingas, jautrus bei nesavanaudiškas vaikas. Turėjo įgimtą troškimą tarnauti ir jausti visos kūrinijos vienovę. Nors gimė ortodoksų šeimoje, jis suderino pamaldumą su neįprastai plačiomis pažiūromis bei prietarų nepaisymu. Būdamas paauglys, Svamis Šivananda nepritarė galiojančiai kastų sistemai ir sulaužė jos normas, mokydamasis pas „neliečiamąjį“ (tais laikais tai buvo sunkiai įsivaizduojamas poelgis). Jaunystėje jo pagrindinis užsiėmimas buvo tarnauti žmonijai. Jis visuomet padarydavo daugiau negu reikia. Sėkmingai baigė mokyklą ir būdamas tik dvidešimt trejų tapo gydytoju. 1913 metais išvyko į Malaiziją ir pradėjo vadovauti dviem ligoninėm, kuriose gydėsi tūkstančiai indų. Daugelį metų gyveno Malaizijoje, padėdamas neturtingiems žmonėms. Taip pat redagavo žurnalą „Ambrozija“, rašė straipsnius apie sveikatą. Jis rasdavo įvairių būdų, kaip pasitarnauti žmonėms; jeigu atsirasdavo naujas vaistas, būtinai apie jį visiems pranešdavo. Tačiau bėgant laikui Svamis Šivananda pastebėjo, kad žmonės vis sugrįžta atgal ir jų skausmai nesibaigia. Jautė, kad medicina neduoda atsakymų į žmonių nesibaigiančius skausmus. Po dešimties metų tarnystės vargšams ir ligoniams jis paliko Malaiziją, atsisakė patogaus viduriniojo luomo gyvenimo ir sekdamas Indijos dvasinėmis tradicijomis tapo klajojančiu elgeta. Tai buvo Dievo malonė ir palaiminimas, kad šis kūno ir proto gydytojas atsisakė karjeros medicinos srityje ir pasirinko pasiaukojimo kelią. Grįžęs į Indiją metus laiko klajojo po šalį, prieš apsistodamas Rišikeše (Rishikesh) Himalajuose (Himalaya) 1924 metais, kur praktikavo visišką askezę. Ten jis sutiko Guru, Svamį Višvanandą (Swami Vishvananda), ir buvo inicijuotas į sanjasius (sannyasi), bei gavo vardą Svamis Šivananda Sarasvati (Swamis Sivananda Saraswati). 

Per kitus septyneris metus Svamis Šivananda daugiausia laiko praleido medituodamas. Net ir tuo laikotarpiu gydė ligonius nedidelėje medicinos klinikoje, kurią pats įkūrė. Taip pat lankydavo, slaugydavo ir patarnaudavo sergantiems sanjasiams. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Svamis Šivananda pradėjo intensyviai keliauti po Indiją ir Šri Lanką, savo dvasine trauka, stipriu energingu balsu bei išraiškinga kalba suvirpindamas tūkstančių žmonių širdis.

Jo begalinis nuoširdumas, dosnumas, kuklumas, nepaprastas gailestingumas ir linksmas būdas patraukė daug puikių vyrų ir moterų, ieškojusių Mokytojo, galinčio padėti išsivaduoti iš šio gyvenimo problemų ir skausmo. Be ašramo, kurį įsteigė 1932 metais Rišikeše, ant šventosios Gangos upės kranto šiaurės Indijoje ir „Šivananda Jogos Miško Akademija“ (Sivananda Yoga Forest Academy), įsteigtos 1948 metais, 1936 metais Svamis Šivananda įkūrė organizaciją, kurią pavadino „Dieviškojo gyvenimo draugija“ (Divine Life Society), puoselėjančią tiesos, tyrumo, neprievartos ir savirealizacijos idealus. Nuo to laiko iki pat mirties Svamis Šivananda kiek galėdamas tarnavo žmonėms, mokė jogos. Jo paties gyvenimas buvo šviesus nesavanaudiško tarnavimo, karma jogos, pavyzdys: „Aš gyvenu, kad tarnaučiau. Gyvenu, kad tarnaučiau visiems.“.   Svamiui Šivanandai visi darbai buvo šventi ir nė viena užduotis nebuvo per prasta. Jis nenuilsdamas ieškodavo progų tarnauti ir padėti kitiems, niekad neatidėliodamas darbų vėlesniam laikui. Vienoje iš jo knygelių rašoma, kad geriausios atostogos yra vieno darbo pakeitimas kitu. Svamis Šivananda gebėdavo atlikti vienu metu aštuonis darbus (aštavadhana).  Be to, buvo labai produktyvus rašytojas, parašęs per kelis šimtus knygų apie jogą, pamfletų ir žurnalų, įkvepiantis bei drąsus oratorius. Savo veikaluose jis sujungė mediko patirtį su jogos mokymu, o sudėtingiausias filosofines temas išaiškindavo paprastais, žmonėms suprantamais žodžiais. Svamis Šivananda buvo didis žmogus tiek kūnu, tiek protu, tiek dvasia. Skleisdamas senąjį jogos mokymą, padėjo tūkstančiams žmonių susikurti dvasiškai turiningą gyvenimą. Svamio Šivanandos moto: „Tarnauk, Mylėk, Duok, Apsivalyk, Medituok, Realizuok!“. „Tai esminis Svamio Šivanandos moto, filosofijos pagrindas. Tarnauk ir mylėk, ir duok. Be davimo tu negalėsi tarnauti ir mylėti, žinai. Jeigu tu viską laikysi tik dėl savęs ir sakysi, – „O taip, aš jus visus myliu,“, – ir, jeigu tu valgysi neduodamos nei trupučio kitiems, tai – ne meilė. Tu privalai savo meile išreikšti veiksmu. Taigi, Mokytojas tarnavo ir mylėjo. Jis viskuo dalinosi, viskuo; jis niekada nieko nelaikė. Jeigu būdavo du vaisiai, jis tučtuojau vieną duodavo kitam ir tuomet valgydavo likusiojo dalį.“, – prisimena Svamis Višnu-devananda (Swamis Vishnu-devananda).

„Gurudevas neturėjo savo doktrinos, – rašo Svamis Venkatesananda (Swamis Venkatesananda) knygoje „Šivanandos integrali joga“, – jis perdavė mums žinias, kurias amžių pradžioje išminčiams atskleidė dievai. Jo lūpomis kalbėjo Dievas. Jis buvo išvien su Dievu. Bet, jei ieškotume jo mokyme doktrinos, jo unikalų požiūrį į jogą galėtume pavadinti „visko po truputį“ arba sintezės joga. Jis perspėjo, kad greičiausiai pasieksime tikslą tik harmoningai ugdydami visus savo asmenybės aspektus. Antraip, bet kuri likusi silpna asmenybės dalis gali sugriauti visumą.“.  Anot Svamio Šivanandos, vienintelis tiesos pagrindas ir tvarus, bet kokio žmogiškumo vienetas yra širdies religija. Širdies religija – tai meilės religija. „Svamiui Šivanandai nerūpėjo kito žmogaus religiniai ar kitokie įsitikinimai; ir jis niekuomet nesistengė jų pakeisti. Jis niekada neskirstė religijų į tikras ir klaidingas, nemanė, kad viena yra pranašesnė už kitą.“, – dalinasi Svamis Venkatesananda. Svamis Šivananda sakydavo: „Jei manote jog dėvėdami šiltą paltą jūs netrikdomi galėsite atlikti savo dvasinę praktiką ir tarnauti žmonijai, neabejokite ir apsivilkite paltą, nors protas ir priešinsis sakydamas, kad žmonės gali jus kritikuoti! Šitaip įveiksite kritikos baimę. Iš pradžių žmonės kritikuos, bet ilgainiui supras ir pritars.“. „Gurudevas visiškai nejautė visuomenės kritikos baimės.“, – rašo Svamis Venkatesananda.

„Pirmą kartą sutikau žmogų, kuris buvo nuoširdus.“, – dalinasi Svamis Višnu-devananda. „Tikėjausi pamatyti Svamį Šivanandą sėdintį ant tigro kailio, su ilga barzda, gėlėmis rankose, belaiminantį mokinius. Bet mano nuostabai, Svamis Šivananda nesėdėjo ant tigro kailio ir neturėjo gėlių rankose, ir mokiniai nesilankstė jam. Jį lankė piligrimų grupės ir lankytojai, klausiantys klausimus. Jo atsakymai buvo tokie gražūs, tikslūs ir paprasti.“, – prisimena savo pirmąjį susitikimą Svamis Višnu-devananda. „Unikalus jo bruožas, – kaip pažymi Svamis Venkatesananda, – tai didžiausia jo tarnystė – prieinamumas visiems žmonėms.“.  „Svamis Šivananda mokė paprastai, savo pavyzdžiu, savo gyvenimu, ne žodžiais, bet tuo, kuo jis buvo.“, – prisiminimais dalinasi Svamis Višnu-devananda. „Būdami šalia jo, mes niekuomet nejautėme, kad jis kitoks nei mes. Jis nebuvo šventasis, kuris nuolat yra susitelkęs į vieną tašką tarp antakių ir nesirūpina niekuo aplink. Ne, jis buvo vienas iš mūsų – jis juokavo su mumis, valgė kartu su mumis, maudėsi Gangoje kartu su mumis, dainavo kartu su mumis, žaidė kartu su mumis, verkė kartu su mumis – taip, jis galėjo ir verkti…“, – rašo Svamis Venkatesananda. „Antra vertus, jis buvo Vedantos liūtas, riaumojantis miniai Indijos turo metu, apsuptas pasekėjų minios. Toks buvo jis, Gurudevas – Aukščiausia Dievo inkarnacija. Ministrai ir teisėjai, būdami šalia jo, atrodė tarsi maži vaikai, kurie netekę žado, klausydavo kiekvieno pamokomojo žodžio. Jie turbūt jautė save realizavusios sielos didybę, šalia kurios kasdienio pasaulio šlovė nublanksta iki nereikšmingo, mažaverčio reiškinio. Ar tai būtų buvęs aukščiausias žemės valdovas, ar vargšas elgeta, ar išsimokslinęs panditas, ar kūdikis – Gurudevui visi jie buvo lygūs, vienodai verti pagarbos ir meilės. Jis buvo vienovėje su visais. Jo nušvitimo vaisiais galėjo mėgautis visa žmonija. Jis viską atiduodavo visiems, todėl, kad visa, ką turėjo pats, buvo vienos dieviškos liepsnos kibirkštys, liepsnos, kurią matė degančią visuose.“, – rašo Svamis Venkatesananda.

Stipri Svamio Šivanandos įtaka juntama iki šių dienų. Tai liudija ir iki šiol klestinti „Dieviškojo gyvenimo draugija“ Rišikeše bei kitos jo ir jo mokinių sukurtos organizacijos tiek Indijoje, tiek Vakaruose. Svamis Šivananda paliko kūną 1963 m. liepos 14 dieną. Ir šiandien jis tebelaikomas vienu didžiausiu šių laikų Indijos šventųjų.