Šri Ramana Maharši (1879-1950)
Maždaug 30 mylių piečiau Madurai yra Tiručuzhi (Tiruchuzhi) kaimelis, kuriame stovi senovės laikų Šyvos (Siva) šventovė. 1879 m. gruodžio 30 d. gimė Venkataraman, kuris vėliau pasauliui buvo žinomas kaip Šri Ramana Mahariši.
Tai buvo viena iš laimingiausių dienų, dar vadinama Arudra Daršan (Darshan) diena. Ši diena dar vadinama „Šyvos žvilgsniu“, nes tikima, kad šią dieną viešpats Šyva apsireiškė savo pasekėjams Nataradž (Nataraj) pavidalu, kaip visatos kūrimo ir griovimo kosminis šokis. Venkataraman augo kaip ir visi berniukai. Jis buvo apdovanotas gera sveikata bei jėga. Vienintelis neįprastas dalykas jo vaikystėje buvo neįtikėtinai gilus miegas. Galima buvo jį nunešti į kitą vietą arba net sumušti – jam net neprabudus.
Nenusakomą trauką Arunačalai (Arunachalai) Venkataraman pajuto šešiolikos metų, kuomet jų namuose svečiavosi senas šeimos giminaitis iš Arunačalos.
Pirmasis prisilietimas prie religinės literatūros klodų buvo Periapuranam knyga, apie šešiasdešimt trijų Tamilų šventųjų gyvenimus. Įkvepiantys šventųjų pavyzdžiai palietė jo širdį, puoselėjo atsižadėjimo ir pamaldumo dvasią.
1896 m., kai jam buvo septyniolika, tuo metu buvo sveikas ir niekuo nesiskundė, staiga užvaldė mirties baimė – mirties pojūtis. Kodėl šis jausmas aplankė, jis nežinojo, o mirties grėsmė visiškai neerzino. Kaip Bhagavan Šri Ramana vėliau pasakojo apie šią patirtį savo mokiniams, suvokimas atėjo staiga. Tiesa buvo suvokta tiesiogiai. „Aš“ buvo kažkas labai realaus, vienintelis realus dalykas. Mirties baimė dingo visiems laikams. „Nuo tos akimirkos „Aš“ elgiuosi, taip, kaip fundamentalus Šruti (Sruti) užrašas, kuris guli ir noksta su visais kitais užrašais.“ Dvasinės patirtys nutiko be jokių sunkių ir ilgų askezių. Ego buvo pamestas savęs pažinimo sraute.
Jaunuolio gyvenimas visiškai pasikeitė. Visa tai, kas jį anksčiau domino, visiškai prarado prasmę. Dvasinės vertybės tapo vieninteliu domėjimosi objektu. Jis brangino nuolankumą, romumą, nesipriešinimą ir kt. Jam labiau patikdavo būti vienam ir susitelkti į save nei paskęsti kompanijose. Kiekvieną dieną jis eidavo į Minakši (Minakshi) šventyklą ir kiekvieną kartą, kai stovėdavo prieš dievų ir šventųjų atvaizdus būdavo pakylėtas ir paliestas.
Esminis pokytis įvyko 1896 m. rugpjūčio 29 d., kai mokytoja Venkataraman nubaudė už abejingą požiūrį į studijas ir liepė atspausdinti tris Bain anglų gramatikos kopijas. Berniukas padarė dvi kopijas ir sustojo, nes nematė jokios šios užduoties prasmės. Tuomet metė popierius į šalį ir užmerkęs akis, paskendo meditacijoje. Vyresnysis brolis stebėjo visą šį procesą ir priėjęs prie jo tarė: „kokia yra nauda iš to, kuris yra toks, kaip tu?“
Į brolio klausimus Venkataraman neatsakinėjo. Jam buvo aišku, kad nėra jokios prasmės vaizduoti studijuojantį ir nusprendė išvykti iš namų. Arunačala trauka paskatino vykti į Tiruvanamalai (Tiruvannamalai).
Beaistriškumas užvaldė Venkataraman širdį ir jis tapo klajojančiu vienuoliu (Parivrajaka).
Į Tiruvanamalai atvyko 1896 m. rugsėjo pirmos rytą. Kaip sveikinimo simbolis, visi vartai ir netgi vidinės Arunačalėšvar (Arunachaleswar) šventovės durys buvo atidarytos. Šventovėje nebuvo nei vieno žmogaus. Vidinėje šventovėje Venkataraman stovėjo prieš savo Tėvą Arunačalėšvar. Vienyje laivas saugiai pasiekė uostą.
Sužinojusi motina apie sūnų, atvyko į Tiruvanamalai kartu su savo vyresniu sūnumi, tikėdamasi susigrąžinti į namus. Ramana tuo metu gyveno Pavalakunru, rytinėje Arunačalos dalyje. Ašarodama maldavo grįžti namo. Mokinio prašymu, ką atsakyti į mamos maldavimą, Ramana parašė: „kiekvienas veikia vadovaudamasis savo asmenine karma. Karmos veikimas yra nulemtas. Niekada nenutiks tai, kas neturi nutikti, kad ir kokių veiksmų būtų imtasi. O kas turi nutikti, tam niekas neturi galių sukliudyti. Neabejotina. Išmintis byloja, kad reikia likti ramiam.“
Po motinos išvykimo Ramana apsigyveno Arunačala kalne esančiame Virupakša (Virupaksha) urve. Jo aplankyti rinkdavosi minios žmonių, tarp jų buvo ir keletas uolių sekėjų.
1916 metų pradžioje mama nusprendė praleisti likusią gyvenimo dalį su Ramana. Po jos atvykimo Ramana persikėlė, kiek aukščiau į kalnus iš Virupakšos į Skandašramą (Skandashram). Jaunesnysis Ramanos brolis Nagasundaram taip pat tapo vienuoliu ir gavo Niranjanandos (Niranyananda) vardą. Tarp Ramana mokinių jis buvo žinomas kaip jaunasis vienuolis Činasavamis (Chinnaswami). 1920 metais motinos sveikata pablogėjo. Ramana rūpinosi praleisdamas šalia jos daug bemiegių naktų. Ji mirė 1922 m. gegužės 19 d. Bahula Navami dieną. Motinos kūnas buvo nukeltas iš kalnų ir palaidotas piečiausioje dalyje tarp Palitirtham Tank ir Dakšinamurti (Dakshinamurti) Mantapam. Vėliau šioje vietoje įkurtas Ramanašramas (Ramanashram). Šventovė iškilo tiesiai ant mamos kapo ir 1949 metais buvo pašventinta. Bėgant metams ašramas (ashram) augo, atsirado naujų statinių: namas gyvuliams, Vedų studijų mokykla, leidybos skyrius, Dievo Motinos šventykla. Didesnę laiko dalį Ramana sėdėdavo salėje iš kurios jis galėjo matyti viską, kas tuo metu vykdavo aplink. Ramana užsiimdavo įvairia veikla: valydavo daržoves, skaitydavo įvairias knygas bei atsiliepimus spaudoje, atsakydavo į gautus laiškus, tačiau buvo akivaizdu, kad buvo viso to nuošalyje. Nors ir gaudavo daugybe pasiūlymų keliauti, tačiau niekad neišvyko iš Tiruvanamalai, o vėliau netgi ir už ašramo ribų. Paprastai didžiąją laiko dalį žmonės sėdėdavo aplink jį visiškoje tyloje. Kartais buvo užduodami klausimai į kuriuos jis atsakydavo. Didelė malonė buvo žiūrėti į jo švytinčias akis. Daugelis patyrė, kad būnant šalia, sustodavo laikas ir apgaubdavo nenusakoma ramybė ir taika. Šri Bhagavano pamatyti žmonės atvykdavo iš viso pasaulio.
1903 metais į Tiruvanamalai atvyko garsus sanskrito mokslininkas ir eruditas Ganapati Šastri (Sastri) dar žinomas Ganapati Muni vardu, kuris stebėjo asketizmo apraiškas. 1907 metais jis suabejojo savo dvasinėmis praktikomis: „Visa, kas turėjo būti perskaityta aš perskaičiau, net Vedantą šastrą (Sastra) aš visiškai suvokiau, iš visos širdies atlikau džapą (japa) (meditacija, kurioje yra kartojama mantra arba Dievo vardas), tačiau iki šios akimirkos nesuvokiau tapas reikšmės. Todėl ir ieškau prieglobsčio prie tavo pėdų.“ Ramana jam atsakė: „Jeigu stebintysis suvokia, kada iškyla jo „Aš“, tuomet protas paskęsta, tai ir yra tapas“. Pirmas Ramanos mokinys iš vakarų F. H. Hamphris (Humphrey) rašė: „pasiekę urvą, mes atsisėdome prie jo pėdų ir nieko nekalbėjome. Taip mes sėdėjome ilgą laiką, jaučiausi pakylėtas. Puse valandos žvelgiau į Mahariši akis, kuriose atsispindėjo gilios meditacijos būsena… Mahariši yra aukščiau visų įmanomų apibūdinimų, kalbant apie kilnumą, švelnumą, savikontrolę ir ramybę.“ Vėliau jis rašė: „Nieko nėra gražesnio už jo šypseną ir vien tik buvimas šalia keičia!“
1946 metais Tiruvanamalai buvo švenčiamas Ramana auksinis jubiliejus. 1947 metais jo sveikata pradėjo blogėti. 1948 metų pabaigoje žemiau alkūnės buvo aptiktas mažas gumbelis. Nustatyta, kad tai yra sarkoma (piktybinis jungiamojo audinio navikas). Daktarai pasiūlė amputuoti ranką aukščiau pažeistos vietos į ką Ramana atsakė šypsodamasis: „Nėra jokio reikalo jaudintis, kūnas savaime yra liga, todėl palikime viską natūraliai baigčiai. Kam reikia jį žaloti? Tiesiog perriškite pažeistą vietą“. Vėliau buvo atliktos dar dvi operacijos, bet navikas vėl atsinaujino. Išbandytos vietinės medicinos sistemos kartu su homeopatija, nedavė reikiamų rezultatų. Ramana nesirūpino savo liga ir nekreipė jokio dėmesio į kančią. Buvo lyg žiūrovas stebintis ligos naikinamą kūną. Akys spindėjo kaip visada ryškiai, o visiems esantiems sklido gailestingumas. Susirinko minios žmonių. Ramana pareikalavo, kad kiekvienas galėtų dalyvauti daršanoje. Mokiniai nuoširdžiai patarinėjo nepavargti, kad pabandytų kūną gydyti atliekant pratimus, kai kurie netgi buvo įtikėję, kad patys turi gydančių galių. Liūdintiems Ramana priminė vieną tiesą, kad Bhagavan nėra kūnas: „Jie suteikia Bhagavan kūną ir priskiria jam kančią. Kaip gaila! Jie yra nuliūdę, kad Bhagavan ruošiasi palikti juos ir išvykti, tačiau, kur ir kaip jis galėtų vykti?“.
1950 metų balandžio 14 dienos vakarą miniai žmonių sklido daršanas. Atvykusieji žinojo, kad pabaiga jau arti. Visi sėdėjo ir dainavo Ramana himną Arunačalai su Arunačala – Šyva priedainiu. Ramana lankytojų paprašė, kad pasodintų, šypsodamasis atvėrė savo spindinčias akis iš kurių išriedėjo ašara, o netrukus 8:47 jo kvėpavimas sustojo. Nebuvo jokios kovos, jokių spazmų, jokių mirties ženklų, tačiau būtent tą akimirką švystelėjo per dangų kometa, kuri pasiekė šventąjį Arunačalos kalną ir dingo už jo.